Lapkričio mėn. 23 d. Sidabravo gimnazijos 1g ir 2g klasių mokiniai su auklėtojomis Vita M. ir Audrone B. vyko į Vilnių, kur dalyvavo edukacijose: „Požemiai“, „Lobynas“ ir „Leonardo da Vinčio mašinos“. Pažintį su Lietuvos ir pasaulio istorija pradėjome nuo Vilniaus šv. vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedros bazilikos, kuri yra viena seniausių ir svarbiausių katalikų šventovių Lietuvoje. Jos istorija apima laikotarpį nuo Lietuvos krikšto 1387 m.
Arkikatedros bazilikos istorinę ir dvasinę svarbą liudija joje išlikusios didikų funduotos koplyčios, įvairių laikotarpių dailės kūriniai, skulptūros, auksakalystės šedevrai, viena iš seniausių freskų Lietuvoje, kelios dešimtys memorialinių lentų ir antkapinių paminklų. Arkikatedros požemiai – tai viena įdomiausių, istoriškai ir kultūriškai vertingiausių Lietuvos erdvių, liudijančių valstybės istoriją nuo XIV a. iki šių dienų. Požemiuose apžiūrėjome saugomus archeologinius radinius, senuosius palaidojimus ir Karaliaus mauzoliejų. Čia taip pat palaidoti Lietuvos valstybei ir Bažnyčiai nusipelnę asmenys. Kriptose ir koridoriuose įrengta ekspozicija supažindino mus su to meto laidojimo tradicijomis. Gidė patikino, kad Lietuvos valdovas Vytautas Didysis taip pat yra palaidotas šventovės požemiuose, tačiau tiksli vieta nėra žinoma. Ji labai įdomiai ir vaizdžiai pasakojo apie žymųjį kunigaikštį, jo valdymo epochą, katedros paveldą, kur įamžintas jo atminimas.
Kita žymi istorinė asmenybė – tai Barbora Radvilaitė – viena iš garsiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovių. Vilniaus katedra ir jos požemiai su šia karaliene susiję dar labiau, negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, nes senojoje Karalių koplyčioje 1547 m. įvyko slaptos Barboros Radvilaitės ir karaliaus Žygimanto Augusto vestuvės. Po ankstyvos valdovės mirties ji atgulė kriptoje po koplyčios grindimis. Tačiau vėliau ji buvo perlaidota ir 300 metų žmonės tegalėjo spėlioti, kur ilsisi jos palaikai.
Antroji edukacija mus nuvedė į Vilniaus šv. arkangelo Mykolo bažnyčią, Sapiegų giminės mauzoliejų, kurią fundatorius Leonas Sapiega pastatė 1594-1627 m. Dabar čia įkurtas Bažnytinio paveldo muziejus, kuriame mes išvydome įspūdingo grožio ir didelės vertės bažnytinį lobyną, inkrustuotą auksu ir brangakmeniais. Kaip pasakojo gidė, jis buvo rastas 1986 m. ir tada jau kruopščiai paslėptas iki Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo. Tai lobis, kuris nebylia kalba pasakoja mums apie didingą Lietuvos praeitį, istoriją bei Lietuvą valdžiusius kilmingus žmones. Tai byloja Bažnyčioje išlikę keturi XVII a. pirmos pusės Sapiegų giminės antkapiai, liudijantys apie užsakovų galią, turtus ir subtilų meninį skonį. Didžiausias ir vienintelis Lietuvoje išsaugotas grupinis marmurinis Leono Sapiegos ir jo žmonų Daratos Firlėjūtės bei Elzbietos Radvilaitės antkapis stebina savo dydžiu, meniškumu bei dekoro gausa.
Trečioje ekskursijoje „Energetikos ir technikos“ muziejuje aplankėme Leonardo da Vinčio – italų renesanso tapytojo, architekto, poeto, skulptoriaus, muzikanto, meno teoretiko, inžinieriaus, išradėjo, filosofo – parodą. Čia visus nustebino iki mūsų dienų išlikę jo išradimai: sukurtas parašiutas, tanko prototipas, naro kostiumas, lengvas sklandytuvas, kurio sparnai buvo ištiesti ant tinklinio skeleto... Parodoje išvydome ne tik kelias dešimtis Leonardo da Vinčio išradimų, bet ir žymiausias jo kūrinių reprodukcijas: „Mona Liza“, „Pasaulio gelbėtojas“ ir garsiąją freską „Paskutinė vakarienė“.
Pasisėmę žinių apie Lietuvos istoriją, kilmingą praeitį ir garsius Lietuvos bei pasaulio žmones, kupini gerų emocijų grįžome namo.
„Istorija – mūsų darbų lobynas, praeities liudytoja, pavyzdys ir pamokymas dabarčiai, įspėjimas ateičiai.“ (Migelis Servantesas)